Viskas tėra darbas su savimi

Pokalbis su Giedre Valavičiūte

 

Kadangi mums Uoga Uoga – tai ne tik natūralumas, ekologija ir uogos, bet taip pat ir žaismingumas ir teigiamos emocijos, nusprendėme šiek tiek praplėsti mūsų „blogo” temas bei pakalbėti su įdomiais žmonėmis apie tai, kaip jie išlaiko gerą nuotaiką ir pozityvumą kiekvieną dieną.

Pristatome mūsų pirmą mini interviu su Giedre – iniciatyvos „Dydis Nevarbu” įkūrėja, kuriame ji skatina ieškoti savo kelio, kuriame žmogus nėra įrėmintas į išvaizdos ir grožio standartus, kuriame atsiveria kūrybinės  „čakros" tampant savimi.

Su Giedre kalbėjomės apie tikrus dalykus: kaip nugalėti neigiamas mintis ir sudėtingas emocijas, kaip palaikyti motyvaciją ir kokie ritualai padeda neištirpti pozityvumui.

Giedre Valaviciute



Giedre, kai tave aplanko blogos mintys ar emocijos - kaip jas ištveri?

 

Visa tai tėra darbas su savimi. Atėjus tokioms mintims ar sudėtingoms emocijoms tu tiesiog turi gyventi. Nors, pavyzdžiui, mintis minčiai nelygu – kartais mintis turi ir panikos prieskonio. Sunku save įtikinti, kad rytoj viskas bus geriau ir vėl švies saulė. Tačiau, esant tokioje būklėje, bandau save įtikinti, kad aš neskrendu į kosmosą ir kad niekas nuo to nenumirs.

Kartais pradedu analizuoti, kas man šiuo metu kelia nerimą, kaip galiu tą priežastį eliminuoti.

Ar tai aš pati sau ką nors noriu įrodyti?

Su kuo aš lenktyniauju? Ar tas iššūkis vertas tiek daug mano energijos?

Taip pradėjus galvoti tampa lengviau.



Kokie ritualai tau padeda jaustis gerai kiekvieną dieną?

 

Nors rutinos ar ritualų rinkinio ir neturiu, tačiau pozityvui užtikrinti man labiausiai padeda rytinis sportas.

Šią savaitę nesportavau, todėl jaučiuosi tarsi „apkritus”.

Rytinis sportas duoda energijos, kuri tarsi perisunkia ir į mintis – jos tampa stipresnės, aš pati tampu sąmoningesnė. Taip pat šis ritualas man padeda ne taip lengvai pasiduoti savidestrukcinei savijautai.



Kas tau yra moteriškumas?

 

Apie moteriškumą labai daug galvoju ir diskutuoju su draugais. Aš net nežinau, ar tai siejama su išvaizda, judesiais ar emocine būkle. Nuoširdžiai - neturiu atsakymo.

Aš niekuomet nesijaučiau moteriška, ypač vertinant pagal senąją formulę, kur moters rolė buvo pakankamai apibrėžta.

Tas skirstymas į moteriškumą ir vyriškumą man atrodo paviršutiniškas.

Man labai gaila vyrų, ypač prasidėjus #metoo judėjimui. Ką daryti jaunam vyrui? Kaip jį auginti visuomenėje, kuriame moterys vis labiau išsivaduoja?

Ką jis gali, o ko negali? Palieku tai apmąstymams J



Ar manai, jog esi atradusi save? Jei taip - koks buvo tavo kelias?

 

Save atrasti, mano manymu, nėra teisingas terminas. Savęs tu ieškai. Per kiekvieną situaciją, išgyvendamas patirtimi. Tai yra kelionė iki mirties, kur kiekvienas atradimas dedasi į tave, tarsi dėlionę save dėlioji, kuri save. Aš tą darau mokindamasi.

Dabar mąstau, jog jeigu jau būčiau atradusi save, būčiau šlykštus žmogus, kuris sako „viskas”. Pasiekus viršūnę, ji tampa rutina.



Ką palinkėtum tiems, kam trūksta motyvacijos veikti?

 

Aš pastebėjau, kad man motyvacija tiesiog ateina. Kai ją bandau sukurti per prievartą – man nieko nesigauna. Turiu sau leisti pabūti tuščiai ir leisti sau tarsi taurei prisipildyti. Ir tada kažkas įvyksta – įgauni jėgų veikti, eiti, daryti.

Priešinimasis sau kelia bereikalingus klausimus.

Jeigu nėra motyvacijos – jos tiesiog nėra.

Svajonės ir motyvacija yra kita tema. Kai svajoji, esi tarsi helikopteryje, iš kurio žiūri iš viršaus į apačią, į plačius miškus. Padaryti bent vieną žingsnį savo svajonės link, reiškia apeiti pirmąjį medį tame dideliame miške.

Kitas klausimas – ar tu esi pasiruošęs tos svajonės nebeturėti? Galbūt tavo svajonė yra skirta tik svajojimui?

 

 

Dėkojame Giedrei už skaidrias mintis.

Daugiau apie projektą:„Dydis Nevarbu”